Sauliaus

Susimasčiau apie tai apie ką daugelis bijo ir pagalvoti. Noriu išreikšti palaikymą visiems, kurių artimieji serga ir esate tuo prislėgti. Noriu išreikšti palaikymą tiems, kurių vaikai serga ir tuo  esate prislėgti. Noriu išreikšti palaikymą tiems, kurių sutuoktinis serga ir esate tuo prislėgti. Noriu išreikšti palaikymą tiems kurių tėvai serga ir esate tuo prislėgti. Reiškiu Jums pagarbą ir palaikymą nes kantriai slaugydami ir matydami artimųjų ligą Jūs išlikote Žmonėmis ir nuo jų nenusisukote. Taip pat sugeriate savo gėlą ir nešate savo kryžių. Lai Dievas atgaivina ir paguodžia Jūsų ir sergančiųjų sielas!

Na tikrai nerengiu revoliucijos minčių pasaulyje. Tačiau keletas pastebėjimų. Nuo gimimo tėvai su nekantrumu laukia kol vaikas pradeda kalbėti, kai prakalba prašo patylėti. Na o vėliau, kai jaunuoliai jausmų apimti nori telefonu pakalbėti kalbos atsiranda daug. Šeimose dažniausiai atvirkščiai - sutuoktiniai žodžio viens kitam neištaria. Bendrai kuo žmogus daugiau kalba tuo mažiau jo klausosi. Kuo mažiau kalba tuo daugiau jo klausosi. Kuo žmogus mažiau šneka tuo daugiau pasako. Panašu, kad politikai daug kalbėdami mažai ką padaro :).

Visada atrodė, kad mes tokie ir ne kitokie. Koks gimiau toks ir esu, tik augu ir protingėju. Atrodė, jog tėvai ir seneliai gyvena atsilikę ir prisirišę prie senienų o aš jau naują dirvą ariu. Buvo smagu, kad atsiskiriu nuo to kas banalu ir t.t. Šiandien būdamas kapuose pirm kart savo valia susimasčiau ir ėmiau vertinti tas vertybes kurios man atrodė anksčiau kaip ir nereikalingos. Manau tam tikros nuostatos ateina tik įvykus ir pasiekus amžiaus brandai. Niekada nesielgiau tik iš pareigos ar verčiamas. Noriu būt atviras sau ir prieš kitus, todėl tokie naujų pojūčių išgyvenimai pasireiškia natūraliai. Auginu vaikus ir noriu, kad jie savo valia vertintų tas vertybes, jos neleidžia mums nužmogėti. Moralas tokio apmąstymo būtų toks, kad jei šiandien to nesuvokiu ir tai svetima - palik galimybę tai apmastyti vėliau po kažkiek tai metų. Nesukietink širdies….

Vėlinės ir t.t. visada lietuviai švęsdavo išreikšdami pagarbą mirusiems. Visada prisimenu kai mes su seneliais ir tėvais eidavome į kapines ir uždegę žvakutes kalbėdavome apie senolius, jų gyvenimą ir t.t. Močiūtė persižegnodavo ir grįždavome namo. Žinoma eidavome kai jau budavo tamsu, kapinės žerėdavo nuo žvakučių šviesų. Vaikai išplėstomis akimis stebėdavo žvakių liepsnas.

Helovynas kažkoks bešaknų krūmas besiritantis per pasaulį. Nelimpa kultūroje, tačiau parduotuvėse ir šėlstantys rado progą padalyvauti. Prekybininkai džiūgauja dėl eilinio bumo. Kas mėgsta alų - pretekstu. Manau kitam vėjui atėjus tas bumas bus nuneštas į šoną.

Mums kasdien siūlomas stipriojo kultas sužadina norą būti juo. Bet be stiprių kumščių jug egzistuoja daug svarbesnė dvasinė jėga. Tai žmogaus dvasinis variklis kuris stumia mintis, valdo kūną. Statistika kartais praneša apie jėginių struktūrų pareigūnus, kurie netekę tos jėgos gyvenimą baigia savižudybe. Taip pat žavimės pasakojimais apie moteris, kurios ištveria pažeminimą prievartą, kitokius išbandymus ir išlieka nepalaužtos. Ar lengva būti stipriu? Stipriu ne dėl to, kad tavo raumenys atrodo pripumpuoti, bet todėl, kad ištvėrei pažeminimą, prievartą ir kitokius sunkumus. Noro treniruotis tokiose sporto šakose manau nedaug atsirastų ir nedaugelis išliktų realiose situacijose. Lenkiu galvą prieš visus kurie patyrė ir išliko nepalūžę, kuriuos pažemino, prievartavo ir skaudino. Jūs stipresni už tuos, kurie tai padarė….  

Manau kiekvieno gyvenime esti įvykių kurie neleidžia jų pamiršti. Nesvarbu ar tu to nori ar nenori jie egzistuoja ir kartai po 10 ar daugiau metų staiga pasirodo nelauktai. Skonio sustiprinimui kartais sudalyvauja ir melas ar intrigos. Nesinori bet priverstas suvalgyti to recepto pyragėlį. Nežinau kokia to prasmė bet nemalonumai kaip sesė visada šalia mūsų, taip ir veržiasi į gyvenimą kaip namiškis. Šiandien tokį gražų gabalėlį ir aš gavau.  

Statistika parodė, jog lietuviai nėra linkę aukoti. Aukojimas nepasiturinčiam, bažnyčioje ir t.t. tampa nepopuliariu atveju. Retas, kuris paaukoja 100 ar 200 lt. Manau populiariausios kupiūros bažnyčioje yra 10 arba 20 lt. Išmaldos prašantys gatvėse pasitenkina monetomis. Žvelgiant į istoriją piligrimai visados pasikliaudavo išmaldos galia. Šių dienos herojams tenka patirti skanuojančio žvilgsnio+teismo egzekuciją (reikia užsidirbti).

Neaukodamas žmogus rambėja kito žmogaus poreikiams. Nevisiems reikia kišti į kišenes pinigus bet neatstumkim stokojančiam. Manau galintis dirbti privalo dirbti, bet tikras pamaldumas  - našlių ir našlaičių šelpimas (čia taip Biblijoje pašyta).

Šiandien klausiausi vieno darbdavio pamastymų. Na jis kalbėjo ne apie biznį bet apie savo pamastymus, pastebėjimus. Kalbėjo kalbėjo ir taip nesupratau minties. Pokalbio pabaigoje pats pastebėjo, kad jo mintys nerišlios, neaiškios todėl ir pats prisipažino, jog visus “sumutino”.  Tikriausiai jo pasiruošimas buvo netinkamas. Kartais iš didelio rašto išeinama iš krašto. Taip pat manau, jog po tam tikro laiko pervertina savo įgūdžius. Įsitikinęs, jog nežiūrint į auditorija visada būtina ją gerbti ir tinkamai pasiruošti.

Atsakinėkit kas norit,

Šiandien (kaip įprasta) buvau bažnyčioje. Tik stebėjau ir tik stebėjau aplinką, klausiausi “pamokslo” (tiksliau kažkokio žurnalo apybraižos) ir mąsčiau apie krikščionišką pasaulį. Lankomės mes tose bažnyčiose, klausomės ir rezultatas nulis. Kuo mes skiriamės? Ar gatvėje, darbe, šeimoje mes skiriamės nuo tuo kas netiki? Jei Dievas atimtų mums balsą ir negalėtumėm apie tai skalambyti aplinkiniams,  ar kas nors pasakytų, jog mes esame krikščionys? Ar mes nesame panašūs į tuos skambančius cimbolus? Mums patinka girdėti gražias moralės mintis, vaipytis o grįžę elgiamės po senove. Gal ir piktai rašau bet galvoju realiai. Ar mūsų tikėjimas lygus bažnyčios lankomumui? Tai panašus į būrelio ar klubo lankymą. Mieliau kunigui nusilenksim nei, kad ką nors gyvenime pakeistumėm. Jei matom bekeičiantį - fanatiku išvadinsim. Žinoma geriau patogus tylus sėdėjimas + galvos linksėjimas. Rytoj į darbą  - ar diena skirsis kuo nors nuo ankstesnių? Ar mūsų elgesys pasikeis nuo to kuo mes tikime? Kai gyvenimas nesikeičia tada mums reikia statistikos apie tikinčiųjų skaičių šalyje, nėra ką parodyti. Tie žodžiai ir man, nežinau kuo pasikeitė mano gyvenimas?  

Buvau neseniai vestuvėse, kurios gan neįprastos. Amžiaus skirtumas 22 metai. Santuokų rūmuose netikėjo jog jaunoji savo valia teka už gan vyresnio vyriškio. Na kadangi dalyvavau vestuvėse tai pažystu ir jaunuosius. Pagarbiai žvelgiu į jų sprendimą nors nuvokiu kokius sunkumus jiems teks patirti. Paminėtina ir tai kad jie bendravo iki santuokos 4 -5 metus. Jei jiems gerai tai man juo labiau. Lai gyvena laimingai…